Andrius Miežis

Andrius Miežis

Kiekvieną kartą, prieš pradėdamas naują darbą, aš turiu to kūrinio idėją įsimylėti ir siekti idealo. Ji mane apsėda. Įkyriai persekiodama nori būti pati geidžiamiausia dominante. Tai momentas kai mintis ruošiasi tapti kūnu, o tą kūną aš privalau pamilti dar jam negimus. Įkvėpime yra kažko avantiūriškai saldaus, kažkokio kleptomaniško erotizmo, vagiant idėjas iš savo intymių neuronų užkaborių ir striptizuojant jas viešumon. Minčių apnuoginimas, paveikslų pavidale, visada yra iššūkis, nepaisant patirties. Bet prieš leisdamasis į kelią, aš turiu tiksliai žinoti, kur nuvyksiu. Man tai yra sutartis su savimi. Nors visada būna aišku, kad idealas yra nepasiekiamas - kūrybinio proceso metu aš esu fanatiškai tikintis idealistas. Privalau tikėti, antraip sąrėmiai neduos vaisiaus. Kuriamą savo viziją perduodu paveikslu. Tai tik grynai asmeninė tikrovė. Ši asmeninė tikrovė man yra absoliuti tikrovė, nes joje sukaupta daugiausia tiesos. Realus gyvenimas mane domina tik kaip žingeidų stebėtoją, kad duočiau valią savo vaizduotei.

Kiekvienas visiškoje nuogybėje mato mano širdį, mano sielą, mano protą ir turi teisę apie mano vidinę tikrovę susidaryti savo nuomonę. Pasinerdamas tiesiai į kūrybą - visada stengiuosi išlikti atviras sau, neprarasti savo vaikiško užsidegimo, nesivaikyti pseudo intelektualių pretenzijų. Pagaliau, man kūryba tai pats geriausias narkotikas, tinkamas vartoti be apribojimų, kurio vienintelis šalutinis poveikis - realybės praradimas. Tad vartoju jį kasdien tris kartus po valgio, be saiko ir bet kur. Viską reikia daryti su protu, ir tik mylėti ir kurti be proto.