Romualdas Radzevičius

Romualdas Radzevičius

Gimiau 1942 m. Rozalimo miestelyje Šeduvos g. Nr.1. Karas išblaškė šeimą. Tėvą sovietai paėmė į frontą pasipriešinimui vokiečių armijai prie Dubysos. Motina su dviem vaikais pasitraukė prie savo tėvų į Padauguvoskaimą.1948 m. pradėjau lankyti Klovainių pradinę mokyklą. Pradinių klasių mokytoja pastebėjo,kad turiu meninių gabumų. „Radzevičius turi dailininko gyslelę“, – buvo pareikšta klasėje. Ganydamas karves vis galvodavau, kur yra ta gyslelė,bet nedrįsauko nors paklausti. Ketverių metų patyriau didelę traumą – kumeliuko spyrį į kaktą. Vėliau juokaudavau, kad tai mane irpaskatinopasirinkti menininko kelią.Nedidukėje senelės trobelėje, pamenu,medžio anglimi išpaišiau visas sienas. Kadangi senelė buvo atlaidi ir geraširdė, manęs nenubaudė. Už žuvusį tėvą mūsų šeima gaudavopašalpą.Vieną dieną, pamatęs palankėm ateinanti kariškį,parlėkiau namo pranešti, kad ateina stribas. Pasirodo, tai buvo mano tėvas, palaužta sveikata grįžtantis namo iš belaisvių stovyklos. Tais pačiais metais mirė.Nutraukė pašalpą. Motina sukūrė naują šeimą ir mes persikėlėme gyventi į Klovainius. Nors ir rūstus buvo metas, gyvenau pilnakraujį, optimistinį gyvenimą, kupiną žaidimų,draugų.Daugiausia žaisdavome karą, patys gamindavomės žaislus, kurių dizainą kurdavau aš. Vyresnėse klasėse apipavidalindavau mokyklos sienlaikraštį. Kai gyvenom prie Šiaulių, Rėkyvos gyvenvietėje, susipažinau su liaudies tapytoju Jonu Žalkausku, kuris tapydavo ant stiklo. Tai buvo mano pirmasis prisilietimas prie aliejinių dažų. Tapydavau peizažus su kriokliais,pjaustydavau iš faneros ornamentuotas dėžutes, vazas. Tuomet gyvenome ilgame barake, kur vakarais moteriškės susirinkdavo žaisti loto, būdavo net spiritizmo seansų . Per vieną man buvo išpranašauta ,kad būsiu dailininkas.
Kai baigiau Lingailių septynmetę mokyklą, mokytojas Vincas Grigaitis patarė bandyti stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą.1959 m. įstojau ir sėkmingai mokiausi iki 1962-ųjų, kai paėmė į armiją. Armijoje turėjau neblogas sąlygas išbandyti save grafikoje. Pagal knygelę ,,Pradedančiajam grafikui‘‘ pasigaminau spaustuvinių dažų, spausdinau įvairius lino raižinius, kuriuose atsispindėjo tos aplinkos motyvai. Pamatęs mano darbus, karininkas nusprendė, kad tai galimas karinės paslapties atskleidimas. Viskas buvo konfiskuota ir užrakinta į seifą su slaptais dokumentais. Tada griebiausi pieštuko. Piešdavau išvykstančių namo kareivių portretus ir juos padovanodavau.

1965 m. grįžau į technikumą baigti mokslų.Čia daug piešiau, liejau akvareles, dirbau grafikoje. Su bendraminčiais Aloyzu Janušausku ir Rimantu Dauginčiu svajojome apie meną, buvome kupini idėjų ir veržlumo. Kai pamačiau Rimanto Dauginčio piešinius,supratau, kokį poveikį padarė armija ir kokios pasekmės. Be tėvų palaikymo ryžausi toliau siekti mokslų Vilniaus dailės institute. 1967 m. įstojau į institutą, gavau stipendiją. Likimas apdovanojo gerais mokytojais – tai tapytojas koloristas Algirdas Petrulis, Silvestras Džiaukštas, o diplominiam darbui vadovavo Jonas Švažas, kuris prieinamai ir konstruktyviai dėstė kompoziciją, struktūrinį paveikslo suvokimą bei monumentalumą. Baigęs institutą įsitraukiau į parodinį gyvenimą. 1973 m. Jaunųjų dailininkų darbų parodoje Kaune pelniau diplomą,o sąjunginėje jaunųjų dailininkų darbų parodoje Maskvoje –diplomą. 1980 m. buvau priimtas į Dailininkų sąjungą. Laikui bėgant supratau , kad figūrinės kompozicijos nėra mano kelias. Nedrąsiai pradėjau tapyti gamtoje, iš natūros. Taip po truputi įsitraukiau į peizažą, nes jis man buvo pažįstamas ir artimas. Su meile ir užsidegimu tapiau, stebėdavau gamtos kitimą, nuotaikų įvairovę. Augindami vaikus, vasaras leisdavome gamtoje, kasmet vis atrasdami naujas stovyklavietes. Taip dar labiau susiliejau su gamtos stichijomis, ir dažniausiai gamta padiktuodavo motyvą, kompozicinį bei spalvinį sprendimą. Taip prasidėjo naujas kūrybos etapas, kupinas analizės, spontaniškų atradimų ir praradimų. Kėliau sau vis naujus reikalavimus, ieškojau savitos plastikos, nepasitenkindamas tuo, kas pasiekta. Pasirodo, pažinti save ir atskleisti savitumą nėra taip paprasta.Kartais gilindavausi į pastebėtą detalę, kurioje atrasdavau globalius dalykus. Tapyba gamtoje tapo mano stichija – mano kelias. Ieškojau dvasingumo,skaidrumo, naujoviškumo. Tas veržlumas leido man pakilti virš horizonto vis naujiems polėkiams.Per savo keturiasdešimt dvejus kūrybinio kelio metus dalyvavau respublikinėse ir tarptautinėse parodose, surengiau per 20 personalinių parodų, buvau aktyvus plenerų dalyvis. Darbų yra įsigiję Lietuvos, Izraelio, Vokietijos privatūs asmenys, Vatikano nunciatūra ir kt. Šiuo metu gyvenu ir Vilniuje. Vasaras leidžiu sodyboje.